KAS AŠ

 

širdies

Nepaleidžiu iš rankų anė vieno molio dirbinio, kol suspurda širdis. Jo arba mano. Nuo pirmo širdies dūžio užgimsta žmogus – taip ir keramika. O jei nesuspurda, tie keramikos dirbiniai atgula po kaimo triobos slenksčiu – šukės laimę neša. ...tik bandau, išplėšdama laisvų valandų, įspėti paslaptį, kurią molio dūšios man ausin kužda. (Į)valdyti amatą, tikiuosi, turiu dar tiek laiko, kad tai nespės tapti nejaudinančia rutina. Ir tiek, kad spėsiu padirbinti bent ką nors kiekvienam norinčiajam. 

​

drąsa

Sakyčiau, viską gyvenime dar(i)au arba per anksti, arba per vėlai (arba nė nedrįsau pabandyti). Tačiau antrąkart pagalvojus, dedu galvą ant trinkos – viskas pačiu laiku: ne įsivaizduojamai išsvajota aktorystė, o filologijos bakalauras, bet su pirmagime ant rankų koridoriuos tarp egzaminų, paskui – knygų leidybos magistro suokalbis, akimirkos su Lietuvos rašto mohikanais. Po to jų ėmė retėti, ne vienas išėjo. Bet atėjo sūnus!

 

O jau paskui – rieduliu besiritanti širdis... 

 

Čia prieina draugė ir timpteli už rankovės: „Profkėj keramikus renka – einam!“ Ir iš kur ta drąsa? Už tai tik galiu padėkoti sau ir draugei. Keramika tikrai ateina pačiu laiku, kai žodžiai nebetenka galios. Kai žodžiai kūnu nebevirsta, molis virsta.

 

rankose

Molis moko kantrybės, lėtumo, pastabumo, ypač kai esame visa ko kupini: dailių žodžių ir tuštumos. Tušti kaip puodynės, skambantys ar suskilę juodi puodai, žvilgantys žaisliukai. Nebepamename savęs ar tik save godojame. Pervargę, išdžiūvę, ištroškę. Suodini. O molis viską sugeria. Jam reikia mūsų prisilytėjimo, taip kaip ir mūsų pirštų galiukams, delnams, kur visas kosmosas nervų galūnėlių: liesti, spausti, minkyti, kočioti, glostyti. Taip randam bendrą kalbą. Prisilietimų kalbą. 

 

Ne veltui miniomis dabar puola minkyt molį. Esu savo kailiu patyrusi: visa nelaiminga sėdu minkyti molį – valandos pralėkė nė nemirktelėjus, aš molėta iki ausų, bet daug švaresnė, šviesesnė, skaidresnė – nebenelaiminga, palengvėjusi ar net už(si)miršusi. Molis pasiėmė. Ką pasiėmė, tas išdegs.

​

jausti

Panašiai ir su keramikos dirbiniais: jei tai jūsų – bus malonu ne tik akiai, bet ir jį liesti, čiupinėti – jausti. Bandau keramikos dirbiniuose atrasti ir šią prasmę; jei namų apyvokos dirbinys – tepuošia jis namus, jeigu indas – dar daugiau – tepadeda man rasti pusiausvyrą su tuo, kas yra jo turinys. Ką valgau. Ir kaip. 

 

dabar 

P. S. O paskui iš didžiulės aukščio baimės išdrįsau aukščiausian ąžuolan įsilipti ir išmokti genėti medžius – prisidėjo arboristikos profesinės studijos.

Toj ąžuolo viršūnėj su molio prisiminimu delnuose arba molio studijoj Vilniaus senamiesčio pusrūsy su medžio prisiminimu plaukuose esu tik tas, kuo renkuosi būti dabar.

​

Puikūs žmonės kūrė laidą „180 laipsnių kampu“ apie vidur kelio profesiją pakeičiančius – godapelėda ten irgi buvo. Laida čia.

​

KAS TAI

​

pialos 

Tai puodai puodeliai be ąselių. Pialos mano ir skaptuotos, ir lipdytos, po truputį ir žiestos.

​

Skaptuotos pialos grubesnės, svaresnės. Juodo molio, „akmens masės“ – aukšto degimo, vadinas, patvaresnės. Vadinu jas akmenais. Skaptavimo techniką išbandžiau intuityviai, vėliau sužinojau apie „kurinuki“. Negaliu jų vadinti „kurinuki“, nes tradicinės technikos nesimokiau, tačiau skaptuoju į kairę į dešinę su didžiausiu malonumu.

​

Lipdytos rankomis pialos lengvesnės, jaukios, šviesaus molio, taip pat „akmens masės“, bet vadinu jas pumpurais.

 

dubenys

Tai bliūdai bliūdeliai, mažesni ar dideli. Jie pasiprašo būti nudirbinti tam tikros formos, tam tikro dekoro. Priklauso nuo to kam. Kam – kokiam žmogui. Kam – kokia bus jo paskirtis: vaisiams, mišrainėms, gilių daiginimui ar duonai raugti. Na, visko būna. Dažniausiai – rankomis lipdyti, kartais – iš „plokščių“, dažniausiai – maistine glazūra dabinti, na, visko būna.

​

lėkštės

Lėkštes dirbinti – didžiulis malonumas, nes jos tuoj pat pasirodo visu gražumu arba baisumu. Krosnis mėgsta negailestingai plokštumas deformuoti, bet jei išeina sveika plokštuma – pilna lėkštė laimės. Įvairiausių dydžių – maistinės, desertinės ar net galingos ūkinės paskirties – ir stilistikų.

​

kita

Tai viskas, kas skirta žolynams gėlynams, šviesai ir tamsai: augalų vazonai, gėlių puodai, bonsai konteineriai, lempų stovai – nuostabus naujas pasaulis. Kitus diktuoja augalas: kambarinis ar laukinukas, trumpalaikis daiginimas, ar jau stovės, kol tilps. Diktuoja ir augalo šeimininkas: spalvas, formas. Gėlių puodų dirbinimas itin maloni mano rankų–augalo prigimties–šeimininko idėjų sinergija. O šviesa ir tamsa?.. Šviesa, kad pasiektų mus, pirmiausia turi perlipti kalnus, įveikti tamsą. Tad dirbindama šviestuvų stovus itin daug dėmesio skiriu spalvų, šviesos ir tamsos, šešėlių žaismui. Kalnai įkvepia šešėlius. Keramikiniai kalnų šviestuvai – visiška kūrybinė kelionė šešėlių keliais. Kaip kam noris.

​

deriniai

Kartais tikrai sunku iš nuotraukos internete pagauti mastelį, faktūrą. Kita vertus, dažnai dirbiniai pasidirbina poromis. Tad siūlau derinius, žinoma, ir girdžiu jūsų pageidavimus, tad galime ką paderinti ir kartu.

​

Ir liko Ganeša... Visgi apie jį kitąkart.